11 šimtukų pelnę broliai Kondratavičiai: „Jeigu pasisekė vienam, džiaugiamės abu“

Faustas ir Rojus Kondratavičiai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos absolventai iš Kauno rajono. Šių metų valstybinių brandos egzaminų sesijoje dvyniai kartu surinko net 11 šimtukų: Faustas gavo maksimalų įvertinimą iš visų šešių laikytų egzaminų, Rojus – penkis šimtukus, o iš fizikos egzamino surinko 97 balus.

Tačiau vien brandos egzaminais jų pasiekimų sąrašas toli gražu nesibaigia. Broliai yra tarptautinės geografijos olimpiados aukso medalininkai, ne kartą atstovavo Lietuvai pasaulio ir Baltijos šalių olimpiadose, yra pelnę prizines vietas respublikinėse informatikos, fizikos, matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų olimpiadose. Greta tiksliųjų mokslų abu randa vietos ir kūrybai. Rojus jau yra išleidęs grožinės literatūros knygą, o Faustas rengia savąją.

Ne konkurentai, o stipriausia komanda

Žvelgiant iš šalies gali atrodyti, kad beveik identiškais pasiekimais galintys pasigirti dvyniai turėtų nuolat konkuruoti. Tačiau LRT RADIJO laidoje „Dešimt balų“ broliai atskleidė visai kitokį santykį. Jų požiūris paprastas – vieno sėkmė yra abiejų sėkmė.

„Turime tokį pasakymą: jeigu vienam pasisekė, o kitam nepasisekė, tai jau kaip ir abiem viskas gerai. Nors vienas nelaimėjo, kitas laimėjo“, – pasakojo broliai.

Šis principas ypač svarbus tapo, po mokyklos pirmą kartą išsiskyrus jų keliams. Abu pretendavo studijuoti Kembridžo universitete, tačiau po atrankos kvietimą gavo Faustas. Rojus pasirinko Miuncheno technikos universitetą Vokietijoje. Abu gilinsis į informatiką ir kompiuterių inžineriją.

Rojus atvirai pasakojo, kad Kembridžo atrankoje lemiamu tapo interviu, kuriame Faustui logines užduotis išspręsti sekėsi geriau. Nuoskaudos dėl to tarp brolių nėra, priešingai – jų pasakojimas parodė, kad gebėjimas nuoširdžiai džiaugtis kito sėkme jiems yra toks pat natūralus kaip ir noras siekti aukščiausių rezultatų.

Išskirtinių rezultatų paslaptis – ne stebuklinga formulė

Klausantis apie 11 šimtukų, olimpiadų medalius ir prestižinius universitetus natūraliai kyla klausimas – kaip jie mokosi? Pačių brolių atsakymas gerokai paprastesnis, nei būtų galima tikėtis. Jie pasakojo, kad mokymosi įpročiai susiformavo dar vaikystėje: anksti pradėjo skaityti, skaičiuoti, nuo mažens domėjosi skirtingais mokslais, o išmaniojo telefono neturėjo iki penktos klasės. Dar pirmąją dieną mokykloje, kai ant stalų buvo sudėti vadovėliai visiems metams, Faustas ir Rojus puolė juos vartyti – jiems nuoširdžiai rūpėjo, kas parašyta knygose.

Broliai sako niekada nesinaudoję korepetitorių pagalba. Mokymasis jiems tapo ne prievole, kurią reikia atkentėti, o natūralia kasdienybės dalimi. Tą patį atkaklumą Rojus neseniai pritaikė ir mokydamasis vokiečių kalbos. Ruošdamasis studijoms Miunchene jis maždaug pusantro mėnesio kasdien po dvi tris valandas mokėsi savarankiškai iš vaizdo pamokų internete ir pasiekė A2 kalbos lygį.

Kvietimas į Kembridžą – dar ne istorijos pabaiga

Laidoje nuskambėjo ir kita, rečiau matoma didelių akademinių pasiekimų pusė – finansinė.

Kvietimas studijuoti prestižiniame universitete dar nereiškia, kad visos kliūtys įveiktos. Faustui teko aktyviai ieškoti finansavimo studijoms Kembridže, kreiptis į fondus ir galimus rėmėjus. Didžiąją dalį reikalingos sumos jam padengs Valstybinio studijų fondo programa, tačiau finansavimo paieškos tuo nesibaigia. Pats Faustas sako, kad svarbiausia priežastis investuoti į jo studijas yra ne vien asmeninė jo ateitis. Jo ilgalaikis tikslas – įgytas žinias parvežti į Lietuvą.

„Į Lietuvą grįšime abu“

Galimybė studijuoti Kembridže ar Miunchene atveria duris ir į tarptautinę karjerą, tačiau broliai savo ilgalaikę ateitį sieja su Lietuva. Faustas laidoje kalbėjo apie norą išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą, kurti lietuviškai ir savo profesines žinias panaudoti gimtojoje šalyje. Jo teigimu, į Lietuvą nereikėtų žvelgti kaip į vietą, kurioje aukštą išsilavinimą turintys žmonės negali įgyvendinti savo ambicijų – technologijų sektorius auga, o skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų Europos mažėja.

Rojus pripažino negalintis garantuoti, kad į Lietuvą grįš iškart baigęs studijas – tam įtakos turės ir būsimas karjeros kelias. Tačiau ilgalaikis tikslas nesikeičia. „Jeigu ne iškart po studijų, tai neilgai trukus į Lietuvą grįšime abu“, – pokalbio pabaigoje sakė Rojus.

Fausto ir Rojaus istorija primena, kad už šimtukų, medalių ir prestižinių universitetų slypi kur kas daugiau nei išskirtiniai gabumai. Tai smalsumas, nuoseklus darbas, gebėjimas savarankiškai mokytis, ambicija ir, galbūt svarbiausia, dviejų brolių susitarimas ne lenktyniauti tarpusavyje, o kilti drauge.